Eilėraščiai apie Lietuvą

Janina Degutytė Mažutė Tu – mažutė, tu telpi visa Į Čiurlionio karalių delnus... Tu – riekelė duonos kasdieninės Ant pasaulio vaišių pilno stalo... Tu ant gaublio – mažas lopinėlis, Žalgirio šarvų plieninis žvynas. Pirčiupio liepsnos ir kraujo ženklas. Ežerų dangaus tyriausias lašas. Žalias rytas ant pilkų arimų, Spindulių lietus aikštės erdvėj. Tu – ant gaublio – padūmavęs gintaras Su pušies kvapu ir kraujo atšvaitu... Tiktai mūsų meilėj – tu didžiulė. Mūsų delnuose – tu nesudeginama. Mūsų ilgesy – brangiausia pasaka. Mūsų akyse tu – saulės kraštas. 1964 m.	Salomėja Neris Lietuvai Iš negandingų vakarų, Audrų, perkūnijų prikrauti, Lingavo debesų laivai. Tada graži graži buvai, Akim tyliųjų ežerų… Lyg eidama linelių rauti. Dangus įkaito nuo žarų, Gaisravietės žėravo baisios… Ties vieškeliu, ties vėjuotu Nustebusi stovėjai tu Akim tyliųjų ežerų, Upelių kaspinais žydraisiais. Negaila juodbėrių bėrų, Jaunų dienų jaunam negaila, – Man gaila tik tavęs vienos, Įsigalvojusios, liūdnos – Akim tyliųjų ežerų… Tavęs man begaliniai gaila Ir tavo ašarų tyrų. Jom dulkių vieškelio nelaistyk!– Neverk daugiau ir neliūdėk! Kovon mane tu palydėk Akim tyliųjų ežerų… Tau dovanų parnešiu laisvę. 1944 m.	Justinas Marcinkevičius ​Dainuoju Lietuvą Dainuoju Lietuvą kaip džiaugsmą, išaugusį iš pelenų, kaip savo rūpestį didžiausią, kuriuo lyg vieškeliu einu. Laukų ir pievų žalias šilkas nuo durų slenksčio lig dangaus. Protingos krosnies kvapas šiltas– visai kaip artimo žmogaus. Atsidaryk man, atsiverk man visom širdim – kaip šaltiniu, leisk pažiūrėt į šitą versmę gyvos kalbos, gyvų žmonių! Dar viskas gyva, viskas rėkia kapais, muziejais, žaizdomis. Imu į ranką duonos riekę ir taip kalbuosi su jumis. Kalbuos per vandenį, per duoną, per orą, ugnį, per medžius. Girdžiu iš visko, kas man duota, jus – kaip lietuviškus žodžius. 1966 m.